Truputis istorijos

              Lisabona pradėjo kurtis šiaurinėje dabartinės San Jorge pilies pusėje. Romėnų imperijos laikais (apie 195 metus prieš Kristų), jai buvo suteiktos miesto teisės, nutiesti keliai vedę i Meridą ir Bragą. Vėlau, žlugus Romos imperijai, nuolatinai karai tai su švedais ir visigodais ( 500 mūsų eros metai), tai su arabais (700 mūsų eros metai) pastoviai keitė Lisabonos gyventojų socialinę, religinę sudėtį.

Apie tūkstantuosius metus Lisabona buvo vienas iš didžiausių Afrikos ir Europos prekybos centrų.

1147 metais Pirmasis Portugalijos karalius Don Alfonso Henrike užkariauja miestą. Dalyvaujant krikščionims, Lisabona auga ir plečiasi už miesto sienų. Alfonso III valdymo metais ji paskelbiama šalies sostine.

San Jorge pilis

Lisabonos ir jos gyventojų kasdienybę visiškai pakeitė žemės drebėjimas įvykęs 1755 metų lapkričio pirmąją, Visų Šventųjų dieną, bei po jo sekę cunamis ir gaisras. Nušluoti nuo žemės paviršiaus du trečdaliai gatvių ir trys tūkstančiai namų. Jų vietoje atgimė nauja Lisabona, su simetriškomis, tiesiomis, plačiomis gatvėmis ir žemės drebėjimams atspariais pastatais. Varomąja šio projekto jėga tapo Karaliaus Don Jose pirmasis ministras Marques de Pombal bei jam talkinę inžinieriai ir architektai. Jų dėka šiandien galime žavėtis Rua Agusta triunfo arka, Rosio, Paseo publico (dabar Avenida de Liberdade), bei juos supančiomis gatvelėmis.  1780 metais buvo įrengtas gatvių apšvietimas, o nuo 1801 visos  gatvės yra žymimos užrašais su jų pavadinimu.

Rytas virš Tejo

Paminklas karaliui Don José ir Rua Agusta Triunfo arka

Antrojo pasaulinio karo metais Lisabonos priemiesčiuose Cascais ir Estoril prieglobstį rado Europos karališkųjų šeimų atstovai.

Dėkingi Lisabonos gyventojai, ant aukšto Tejo upės kranto pastatė paminklą Kristui, kaip padėką už tai, kad Portugalija nedalyvavo kare.

Paminklas Kristui Karaliui