2013 m. rugsėjo 30 d., pirmadienis

Estrela parkas


Po 1755 metų žemės drebėjimo, Lisabonos diduomenė pradėjo kurtis aplink naujai statomas bažnyčias ir vienuolynus. Jos poreikiams, priešais Estrela Baziliką, 1852 metais vartus atvėrė nuostabus parkas. Įkurtas Tomar grafo Antonio Bernardo da Costa Cabral, sulaukė karalienės Marijos II paramos ir užtarimo. Sodo darbams vadovavo tuo metu madingas prancūzų sodininkas Jean Baptiste Bonnard sukūręs ne vieną Lisabonos parką.

Parkas užima 4,6 ha. Devyniolikto amžiaus vidury jis tapo viena iš pagrindinių Lisabonos atrakcijų. Parke buvo egzotinių augalų šiltnamiai, kioskai, kinietiško paviljono replika, o 1871 metais šalia vienų parko vartų pastatytame narve apsigyveno liūtas, padovanotas portugalų tyrinėtojo Paiva Raposo.

Šiuo metu parke yra keturi tvenkiniai, nedidelė statulų kolekcija, biblioteka, dvi vaikų žaidimų aikštelės, parko viduryje stovi  kaustytos geležies senovinė pavėsinė, nuo kaitrių saulės spindulių dengia  Himalajų kedrai, Kuko pušys, Kanarų palmės, Australijos figų medžiai ir saldžiavaisiai pupmedžiai, kai kuriems iš jų daugiau nei 150 metų.

Vasaros mėnesiais, savaitgaliais, parke vyksta įvairūs rengianiai, gyvos muzikos konceratai, nedidelės sendaikčių mugės.

Parkas atidarytas kiekvieną dieną nuo 7 iki 24 valandos.

 

2013 m. rugsėjo 23 d., pirmadienis

Estrela Bazilika


Jėzaus Širdies bazilika, geriau žinoma  Estrela (vietovės, kurioje pastatyta) vardu.  Bazilika ir buvęs karmelitų vienuolių vienuolynas, tai supaprastinta Mafros vienuolyno versija. Legenda pasakoja, kad būsima Portugalijos karaliene Marija I 1760 metais, savo vestuvių dieną, davė įžadą pastatyti bažnyčią ir vienuolyną, jei sudaryta sąntuoka bus apdovanota palikuonimis, kurie galėtų paveldėti karališkąjį sostą. Po metų gimė sūnus.  Tačiau naujų statybos darbų pradžią teko atidėti net dvidešimčiai metų, nes po žemės drebėjimo vis dar buvo vykdomi Lisabonos rekonstrukcijos darbai. 1779 metais prasidėjo bazilikos statybos. Darbams vadovavo architektas Mateus Vicente de Oliveira, vėliau jį pakeitė architektas Reinaldo Manuel Santos.  
Bazilika pašventinta 1789 metais. Ji tapo pirmąja pasaulyje bažnyčia skirta Jėzaus širdies kultui.
Bazilika išpuošta baltu, geltonu, ružavu, mėlynu ir juodu marmuru, didžiulis bažnyčios kupolas ištapytas rokoko laikotarpio italų dailininko Pompeo Batoni ir Pedro Aleksandrino piešiniais.  Bazilika turi dvejus vargonus. Pirmi pastatyti 1789 metais, antri, choro vargonai,  1791 metais.  
Dar viena Bazilikos puošmena, tai Machado de Castro prakartėlė, kurioje daugiau nei 500 terakotos ir papjė mašė technika pagamintų figūrėlių.
Įėjimas į Baziliką nemokamas.
Jei norėsite pamatyti prakartėlę, būsite pakviesti paaukoti 1,5 EUR.
Pasikelti į Bazilikos terasą iš kurios atsiveria nuostabūs Lisabonos panoramos vaizdai kainuoja 4 EUR.
Nuvykti iki Bazilikos galima 25 ir 28 tramvajais.

 

2013 m. rugsėjo 20 d., penktadienis

Rua da Prata romėnų galerijos

            Vieną kartą metuose, tiktai trims dienoms, Lisabona atveria savo požemius visiems labai labai norintiems į juos patekti. Kodėl labai labai? Todėl, kad tik apsiginklavę kantrybe, nebijantys ilgų valandų eilėje galės ten nusileisti.
            Pirmos žinios apie galerijas po žeme datuojamos 1771 metais. Tuomet buvo atstatinėjami žemės drebėjimo sugriauti Baixa pastatai ir darbų metu atsivėrė statiniai apie kuriuos niekas nenutuokė. Tuo metu apie paveldą nedaug kas nedauk ką išmanė ir mūsų dienas pasiekė tiktai vienas romėnų įrašas, kuriame yra mínimas medicinos Dievas Eskulapas.
            Architektūros elementai ir galerijų statybai naudoti techniniai metodai leidžia daryti prielaidą, kad jos buvo pastatytos pirmojo mūsų eros amžiaus pirmoje pusėje, Cezario ir Klaudijaus valdymo metais.
Naujausi archeologiniai tyrinėjimai nustatė, kad galerijos buvo pastatytos ant tvirto pagrindo, padaryto iš romėnų naudoto skiedinio (opus caementicium) labai tolimo šiuolaikinio betono protėvio, bei tai, kad dar romėnų laikais jose atlikti restauravimo ir atstatymo darbai.
             Nuo pat galerijų atradimo vyksta aršios diskusijos kam būtent jos buvo skirtos. Galvota, kad jose veikė pirtys, municipalinis forumas. Šiandien manoma, kad greičiausiai tai buvo viešo pobūdžio pastatai susiję su netoliese įsikūrusio uosto veikla ir prekyba. Naujausios prielaidos nurodo, kad tai galėjo būti kriptoportikas, statinys skirtas atlaikyti kito, dažniausiai visuomeninės paskirties, didelio pastato svorį. O kaip tem yra iš tikrųjų...manau jau niekas niekada nesužinos.
            Galerijos pastoviai yra užlietos vandeniu, todėl tam, kad galėtume jas pamatyti, pirmiausia  reikia jį išsiurbti. Ant sienų matosi vandens lygio paliktos žymės.  
            Miesto muziejaus organizuojamas visitas yra nemokamas.

2013 m. rugsėjo 18 d., trečiadienis

Eduardo VII parkas

           Lyg Avenida da Liberdade (Laisvės prospekto) tesinys, Eduardo VII parkas nusidriekia iš karto už Marques de Pombal aikštės, į šiaurę. Pradžioje pavadintas Laisvės parku (Parque da Liberdade), 1903 metais pervadintas Anglijos Karaliaus Eduardo VII garbei, kuris tuo metu viešėjo Lisabonoje savo vizitu patvirtindamas anglo – portugalų aljansą.

Iš pačio aukščiausio parko taško atsiveria nuostabūs vaizdai į Avenida da Liberdade, Lisabonos senamiestį, Marques de Pombal aikštę ir Težio upę. Kiekvieną pavasarį parke įsikuria kasmetinė knygų mugė kurią aplanko daugiau nei pusė milijono svečių.

Parke įsikūręs Carlos Lopes sporto paviljonas. Šio paviljono projektas sukurtas architektų Guilherme  ir Carlos Rebello de Andrade ir architekto Alfredo Assuncao Santos. Pastatas pirma buvo pastatytas Brazilijoje ir skirtas  1923 metų Rio de Žaneiro tarptautinei parodai. Vėliau, pagal tą patį projektą pastatytas Lisabonoje ir pavadintas Parodų Rūmais. Atidarytas 1932 metų spalio 3 dieną Didžiosios Portugalijos Pramonės Parodos metu. 1946 metais pritaikytas sportiniams renginiams. Jame vyko 1947 metų ledo ritulio pasaulio čempionas. 1984 metais pervadintas Portugalų bėgiko Carlos Lopes vardu. Paviljonas uždarytas 2003 metais. 2008 nutarta šiose patalpose atidaryti Nacionalinį Sporto muziejų…bet pakol kas tai tiktai planai…

Vis tik nuostabiausia parko vieta, tai jo tropinių augalų šiltnamiai…bet apie juos atskirai…


2013 m. rugsėjo 16 d., pirmadienis

Vagių mugė (Feira de ladra)


Toks pavadinimas visiškai atitiko renginio esmę pačioje pradžioje, XIII amžiuje, Don Alfonso I karaliavimo laikais. Čia, saulei tekant, savo grobį sunešdavo plėšikai ir miesto vagys. Amžiai ėjo, turgus persikeldavo tai šen tai ten, kol 1882 metais įsikūrė Santa Claros aikštėje ir iki šių dienų, kiekvieną antradienį ir šeštadienį čia susirenka senienų pardavėjai ir pirkėjai. Sako kad dar ir šiandien, gerai paieškojus, pas kokį prekeivį galima aptikti tau labai pažįstamus bet blogoj vietoj  stovėjusius daiktus.

Turgus nuostabus savo įvairove, kainom ir galimybėm. Tikras kolekcionierių, dizainerių, vitrinų apipavidalintojų ir šiaip senienų mėgėjų rojus. Tai šen tai tem į būrelius susispietę ženkliukais mainosi filatelistai, senų monetų praustbliūdžiuose kuičiasi užkietėję numizmatai, čia iš Makau sugrįžtančių portugalų kinietiškas porcelianas ir dramblio kaulo raižiniai, senoviniai baldai ir paveikslai, ritualinės kaukės iš Afrikos buvusių kolonijų, apšiurę, prieš šimtą metų išleisti žurnalai, knygos, vinilinės plokštelės ir pirmos kasetės, prosenelių radijo aparatai ir aprūdiję pyragaičių formelės (…o gal kas nupirks), Vista Hermosa servyzai ir vazos už pusę kainos (????) ir tinkuotojų darbo įrankai, rankų darbo nuostabaus grožio staltiesės ir nuo naudojimo aptrupėję  kampuotos stiklinės, Salazaro, Portugalijos diktatoriaus, ir Če Gevaros nuotraukos, senovinės bronzinės lempos ir mersedeso ratlankiai, mediniai riedučiai ir vergų laikus matę antrankiai, ir Mona Liza atremta į medį...  Viskas kartu, susipynę, susimaišę.  Nuostabu net tuomet, jei nesiruoši nieko pirkti, jei nereikia nieko ieškoti ir blusinėti sendaikčiuose. Pasivaikščioti ir pasižiūrėt, prisėst kavinukėj puodeliui kavos. Nepakartojama.

Adresas: Campo de Santa Clara, 1100 Lisabona

Autobusai: 28, 34, 206, 210, 706, 712, 735, 759, 781, 782, 794

Metro: Santa Apalonia stotis


2013 m. rugsėjo 12 d., ketvirtadienis

Balandžio 25-osios tiltas per Težio upę


Lisabona įsikūrusi pačiose didžiosios upės žiotyse visuomet buvo atskirta nuo pietinės šalies dalies. Aristokratiška, išsivysčiusi šiaurė, ir proletariški, atsilikę pietūs.  Per amžių amžius kelionę iš vienos pusės į kitą apsunkindavo tilto, jungiančio abu krantus, nebuvimas. Jau 1876 metais buvo pradėti kurti planai, kaip sujungti Lisaboną su Montijo, vėliau 1888 metais su Almada. Metai ėjo…projektus ruošė tai prancūzai, tai ispanai, tai amerikiečiai…parlamentas apie juos padiskutuodavo…ir padėdavo į stalčių, geresniems laikams… Tik 1953 metais, pagaliau vyriausybė sukuria komisiją turėjusią išsiaiškinti visus tilto statymo ypatumus, visus už ir prieš. Ir tik 1958 nutaria statyti Lisaboną su Almada jungsiantį tiltą, skirtą ne tik kelių bet ir geležinkelų eismui. Iš keturių konkurse dalyvavusių projektų, laimėtoju pripažintas amerikiečių kompanijos United State Steel Export Company pateiktas projektas. Darbai pradėti 1962 metų lapkričio 5 dieną, ir po 45 mėnesių tiltas iškilmingai atidarytas naudojimui.  Liaudyje vadintas Salazaro, Portugalijos diktatoriaus, vardu, po Gvazdikų revoliucijas tiltas pervadintas Balandžio 25-osios vardu.
Pirmojo statybų etapo metu tiltas buvo pritaikytas tik automobilių eismui. 1999 metų liepos 30 dieną tiltu pradėjo riedėti ir traukinai.
Jo naudą Portugalijos pietiniams rajonams sunku pervertinti.  Tikra to žodžio prasme įvyko ekonominis sprogimas Setubal ir Almadoje,  Algarvė tapo pasaulinio masto turizmo centru.
Šiandien kasdien tiltu naudojasi virš 300,000 automobilistų, juo pervažiuoja 157 traukinai vežantys virš 80,000 keleivių.
Tiltas yra mokamas. Kad nesusidarytų eilės ant pačio tilto, mokama tiktai važiuojant iš Almados į Lisaboną.  
Automobilio klasė                           Kaina eurais
     1                                                      1,60
     2                                                      3,70
     3                                                      5,20
     4                                                      6,80

2013 m. rugsėjo 11 d., trečiadienis

Prezidento rūmai


Belem rūmus pastatė bajoras Don Manuel 1559 metais.  XVIII amžiuje  Don Joao V, turtus susikrovęs  iš Brazilijos aukso, juos nupirko iš Aveiro grafo bei kardinaliai pakeitė. Pastatė karališkąją jojimo mokyklą, kurios patalpose šiandien įsikūręs nuostabus Karietų Muziejus, bei pritaikė rūmų išplanavimą ir interjerą savo slaptiems meilės pasimatymams.

1755 metų lapkričio 30, žemės drebėjimo metu, Karalius Don Jose I dieną leido Belem kaimelio apylinkėse. Bijodama pasikartojančio žemės drebejimo, karališkoji šeima  apsigyveno rūmų parke pastatytose palapinėse, pačiuose rūmuose buvo įkurta ligoninė.

1886 metais juose apsigyveno princas Don Carlos su žmona Amelija, ten gimė jų vaikai princai Don Luis Felipe ir Don Manuel II.  Po to kai 1889 metais Don Carlos tapo Portugalijos karaliumi, karališkoji šeima išsikraustė iš Belem, tuomet rūmuose apsistodavo oficialūs Portugalijos karūnos svečiai.

Po Respublikos paskelbimo, 1912 metais, Belem rūmai tapo Portugalijos Prezidentų rezidencija. Įdomu tai, kad jouse gyvenę prezidentai, norėdami išvengti kaltinimų, kad naudojasi ankstesniojio rėžimo privilegijomis, į jaunos Respublikos iždą turėjo mokėti nuomos mokestį.

Diktatūros metais prezidento galios buvo kardinaliai apribotos. Tik po Gvazdikų revoliucijos 1974 metų balandžio 25 dieną, Belem rūmai atgavo savo  ankstesnį vaidmenį Portugalijos istorijoje. Priėmus dabartinę Konstituciją 1976 metais, rūmams buvo sugrąžintas oficialios Valstybės vadovo gyvenamosios vietos statusas.  Tačiau retas prezidentas juose apsigyveno. Anibal Cabaco Silva, dabartinis Portugalijos prezidentas, rūmuose tiktai dirba bei naudoja juos oficialiems priėmimams, susitikimams bei susirinkimams. Prezidento apsilankymų rūmuose metu iškeliama žalia vėliava.

Kiekvieną trečią mėnesio sekmadienį, 11 valandą, vyksta iškilmingas Nacionalinės Gvardijos Kavalerijos pulko Prezidento Garbės sargybos keitimasis. Tai įspūdingas reginys, kurio pasižiūrėti susirenka Lisabonos gyventojai ir  miesto svečiai.


2013 m. rugsėjo 10 d., antradienis

Monumentas atradimams (Padrão dos Descobrimentos)


Šis monumentas duris atvėrė 1960 metais, pažymint 500-ąsias princo Henriko Jūrininko mirties metines. Paminklas, tai lyg laivo priekis, su ant tiltelio stovinčiu princu ir rankose laikančiu mažą karavelę. Šalia jo stovi  Portugalijos istorijos didvyriai: jūrininkai ir atradėjai Vasko da Gama, Fernando Magajanes, Alfonso Baldaja, Gaspar Corte–Real, princai Don Pedro ir Don Fernando, Karalius Don Alfonso V, rašytojas Camoes ir daug kitų.
Princas Henrikas Jūrininkas (1394-1460 m.) buvo didžiosios atradimų epopėjos iniciatorius, tarpžemyninės prekybos pradininkas, padėjęs pamatus būsimai Portugalijos imperijai. Jo pastangų dėka duvo atrastos Madeiros (1418 m.) ir Asorų (1427m.) salos, Cabo Verde (Žaliasis Iškyšulys) (1444 m.).
Kruopščiai ant akmens išraižyta vėjų rožė puošianti įėjimą į monumentą, tai Pietų Afrikos Respublikos dovana. Joje pavaizduoti laivai ir karavelės žymi pagrindinius Portugalijos ekspansijos kelius.
Bilieto kaina: 2,5 eurai

São Pedro de Alcantara apžvalgos aikštelė

                 Glorijos lifto pašonėje įkurtas São Pedro de Alcântara parkas su  apžvalgos aikštele, tai viena iš nuostabiausių,  lisaboniečių ir miesto svečių pamėgta, vieta. Iš čia atsiveria įspūdingi vaizdai į São Jorge pilį, Alfamos ir Gracia rajonus, Eduardo VII parką ir Libertad prospektą, Težio upę. Dieną ramus, tylus parkas visiškai pasikeičia naktį, kai į jį suguža linksmybių ir nuotykių ištroškęs aplinkinių rajonų jaunimas.
                 Parkas įrengtas  ant XVIII amžiuje pastatytos apsauginės miesto sienos, dviem lygiais, sujungtais laipteliais. Viršutiniame aukšte, prie pat baliustrados, yra pakyla su miesto žemėlapiu, išpieštu ant keramikinių plytelių. Jis padeda atpažinti pagrindinius, iš aikštelės besimatančius, statinius.

 

2013 m. rugsėjo 9 d., pirmadienis

Nacionalinis keramikinių plytelių muziejus

           
Toli nuo judrių, turistų pamėgtų, gatvių, buvusiame Dievo motinos vienuolyne, 1980 metais įkurtas Nacionalinis keramikinių plytelių muziejus, tai nuostabus gidas ir unikali galimybė suprasti kodėl būten čia, Portugalijoje,  praktiškai visur naudojamos glazūruotos plytelės. Jomis nukloti oficialių pastatų fasadai, bažnyčių vidinės sienos, zakristijos ir net altoriai, jos dengia koridorių ir bendrų erdvių grindis ir sienas gyvenamosiose patalpose, jau nekalbant apie virtuves ir vonias.

Al-zuleique - arabų kalbos žodis, iš kurio kilo portugalų „azulejo“, įvardinantis "mažą lygų ir poliruotą akmenį", musulmonų naudotą viduramžiais

Portugalijos karaliams labai patiko puošti grindis ir sienas keramikinėmis plytelėmis ir nuo XV amžiaus vidurio plyteles pradėta gaminti šalies viduje.  

XVIII amžiuje keramikinės plytelės tikra to žodžio prasme, užtvindė bažnyčias ir vienuolynus, rūmus ir gyvenamuosius namus, aikštes, gatves, sodus  ir fontanus. Jose, lyg senoviniuose komiksuose,  pavaizduoti tikri ir išsigalvoti personažai, šventieji, aristokratai ir amatininkai, atkuriantys praeitų amžių paprastas ir ne tokias praprastas gyvenimiškas peripetijas, tapo vienu iš pagrindinių, Portugalijoje naudojamų, dekoratyvinių elementų.

Muziejuje galime susipažinti su praktiškai visa, unikalia, keramikinių plytelių kūrimo, gamybos ir naudojimo Portugalijoje istorija.

Bilieto kaina 5 eurai.

Nuolaidos vaikams ir senjorams.

Sekmadieniais nuo 10:00 iki 14:00 įėjimas nemokamas.

Adresas: Rua da Madre de Deus, No. 4, 1900-312, Lisboa

Kaip nuvykti: autobusai Nr. 28, 718, 742, 759, 794


2013 m. rugsėjo 6 d., penktadienis

Champalimaud fondo mokslinių tyrimų centras


Fondas įkurtas 2004 metais vykdant vieno iš kontraversiškiausių ir turtingiausių Portugalijos verslininkų Antonio de Sommer Champalimaud valią, testamentu jo kūrimui, veiklai, mokslinių tyrimų rėmimui ir skatinimui šalyje skyrusio 500 milijonų eurų.
Fondo tikslas remti ir skatinti mokslinius tyrimus biomedicinos, ypač onkologinių susirgimų ir neurologijos srityse.
Champalimaud fondo tyrimų centras duris atvėręs 2010 metų spalio 5 dieną, neatsitiktinai pastatytas visiškai netoli Belen bokšto, iš kur prieš daugiau nei penkis šimtmečius Portugalijos jūreiviai išplaukdavo į nežinomybę. Jau 2012 metais Amerikos žurnalas „The Scientist‘‘ centrą paskelbė geriausia vieta pasaulyje, už JAV ribų, medicinos mokslų daktarams vystyti mokslinius tyrimus. Jame dirba mokslininkų grupė tirianti ir praktikoje vėžio gydymui pritaikanti vaizdais valdomos radiaterapijos „vienkartinę dozę“, kuri gali pacientą išgydyti per kelias minutes, vieno gydymo seanco metu.
            Bet kurioje savo veiklos srityje fondas užima lyderio, mokslinių žinių propaguotojo pozicijas.

2013 m. rugsėjo 5 d., ketvirtadienis

Belem pyragaičiai


                 XIX amžiaus pradžioje, Belém kaimelyje, Jeronimų vienuolyno pašonėje, veikė nedidelis cukranendrių cukraus fabrikėlis, savo produkciją pardavinėjęs čia pat veikusioje mažutukėje visokių rakandų parduotuvėlėje.
                 Liberalų revoliucijos, įvykusios 1820 metais, pasekoje, 1834 visi Portugalijos vienuolynai  buvo uždaryti, dvasininkai bei jų tarnai išvaikyti. Bandydamas išgyventi, kažkas iš buvusio vienuolyno gyventojų, toje mažutukėje cukraus fabriko krautuvėlėje pradėjo pardavinėti pyragaičius, pavadinęs juos Belém  pyragaičiai (pasteis de Belém ). Tuo metu Belém  kaimelis buvo toli nuo Lisabonos miesto. Bet keliauninkai, atplaukdavę garlaiviu pasigrožėti Jaronimų vienuolyno didybe ir Belém  bokšto grožiu, tuojau priprato pasigardžiuoti skaniais, iš vienuolyno kilusiais, pyragaičiais.   1837 metais prie cukraus fabrikėlio esančiose patalpose pradėjo veikti kepyklėlė,  gaminusi Belém  pyragaičius pagal senąjį, slaptąjį receptą. Iki šių dienų receptas nesikeičia, o gamybos paslaptis akylai saugoma ir perduodama tiktai fabrikėlio konditeriams, kurie tradiciniu būdu slaptojoje virtuvėje juos ruošia.
                  Grietinėlės pyragėlius (pasteis de nata) šiandien galima rasti praktiškai kiekvienoje Portugalijos kavinukėje, bet tuos, tikruosius, pagamintus pagal senovinį, slaptą receptą ir patiekiamus dar šiltus, pabarstytus cukraus pudra ir cinamonu tiktai čia, Jaronimų vienuolyno pašonėje įsikūrusiame, jau antrą šimtmetį baigiančiame skaičiuoti, Belém pyragėlių fabrikėlyje.


2013 m. rugsėjo 4 d., trečiadienis

Rosio aikštė


Tai viena nuostabiausių Lisabonos aikščių. Neseniai renovuota ji neprarado savo paslaptingumo ir mistiškumo. Nuostabi Rosio stoties, Maria II teatro architektūra, fontanuose bėgančio vandens garsas ir skrudinamų kaštonų kvapas kasdieną užburia ja skubančius lisaboniečius ir kavos puodelio ar bokalo alaus prie staliuko lauko kavinikėje belaukiančius miesto svečius.

Aikštės viduryje pastatyta statula Pedrui IV. Prie jo kojų - keturios moterys vaizduojančios teisingumą, išmintį, jėgą ir saikingumą, savybes, kuriomis buvo apdovanotas šis Portugalijos karalius...neapsieita be kurjozų...liežuvautojai sako, kad didikams kreipusis į prancūzų skulptorių Elias Robert, kad šis padirbtų paminklą, pastarasis užsiprašė tokios sumos, kad net visko mačiusiems ir didelius turtus valdantiems ponams rankos nusviro...tuomet meistras pasiūlė prieinama kaina perleisti jau pagamintą paminklą Meksikos karaliui Maksimilianui, kurį, vargšelį, kol paminklas buvo daromas, meksikiečiai ėmė ir sušaudė...ir sako tie patys liežuvautojai, kad paminklo pačiame viršuje stovi ne Pedro IV, o Maksimilianas...bet kas ten įžiūrės, kai taip aukštai pastatyta...


2013 m. rugsėjo 3 d., antradienis

Miesto Katedra


Lisabonos katedra, pradžioje vadinta Santa Maria Maior bažnyčia, yra vienas iš seniausių paminklų mieste. Jos statyba prasidėjo 1150 metais netrukus po to, kai Pirmasis Portugalijos karalius  Afonso Henrique atkariavo Lisaboną iš maurų. Pastatyta Katedra ant toje pačioje vietoje stovėjusios mečetės liekanų. Katedros statybų planus kūrė vienuolis brolis Robertos, pritaikydamas ją gynybiniams tikslams.
Pergyvenus žemės drebėjimus, sukrėtusius miestą XIV amžiuje ir 1755 metais, katedra yra architektūrinių stilių mišinys.
Lisabonos katedros kairėje įėjimo pusėje yra koplytėlė kurios viduje saugomas originalus indas, kuriame 1195 metais buvo pakrikštytas Šventasis Antanas (Portugalijos globėjas nuo 1934). Šią koplytėlę puošia keramikinės plytelės vaizduojančios Šventojo Antano pamokslą žuvims. Katedros lobius sudaro turtinga bažnytinių kostiumų kolekcija, religiniai papuošalai, skulptūros, rankraščiai, Šventojo Vincento, Lisabonos globėjo, relikvijos. Pati brangiausia katedros relikvija tai skrynia kurioje ilsisi Šventojo Vincento palaikai. Legenda pasakoja, kad dvi varnos pastoviai lydėjo laivą, kuris gabeno šias relikvijas į Lisaboną. Varnos ir laivas vėliau tapo miesto simboliais.

Alfama


Apsilankyti Alfamoje, tai paskirti pasimatymą su būdingiausiais Lisabonos kvapais, garsais ir architektūra. Jos siaurose, vingiuotose gatvelėse dar galima atrasti paslėptus senosios Lisabonos lobius, pajusti jos sielą. Šiame rajone dar galime pamatyti romėnų ir maurų valdymo laikų pėdsakus.
Po 1755 metų žemės drevėjimo gyventojų savarankiškai atstatyta, Alfama tapo vagių, nusikaltėlių ir jūreivių namais. Dvidešimto amžiaus antroje pusėje ten prieglobstį rado narkotikų prekeiviai ir vartotojai...
Šiandien tai vienas iš saugiausių ir nuostabiausių Lisabonos kampelių, kur istorija neatsiejamai persipina su šia diena, kur galima pasiklausyti fado, išgerti kavos ar pasivaikščioti po nuostabias rankdarbių ir senienų parduotuvėles.


2013 m. rugsėjo 2 d., pirmadienis

São Jorge pilis


São Jorge pilį galima matyti praktiškai iš bet kurio miesto taško.  111 metrų aukštyje virš jūros lygio, apie 11 amžiaus vidurį maurų pastatyta pilis buvo karinė įgula, užpuolimo atveju galėjusi apsaugoti maurų karališkąją šeimą bei karališkąjį elitą, gyvenusį aplink pilį išsidėščiusiuose pastatuose.  1147 metais Pirmasis Portugalijos karalius Alfonso Henrique užėmė Lisaboną ir kartu su vyskupu ir dvariškiais įsikūrė São Jorge pilyje.  XIV, XV ir XVI amžiais pilyje buvo karūnuojami karaliai, rengiamos karališkosios puotos, priiminėjami pasiuntiniai.  
            Atstatant miestą po 1755 metų žemės drebėjimo, pilies vietoje iškilo daug naujų pastatų, paslėpusių senuosius statinius.

Vykdant restauravimo darbus, 1938-1940 metais, atrasti senosios pilies ir buvusių karaliaus rūmų griuvėsiai.  Nugriovus  naujus pastatus, restauruotos senosios pilies sienos bei jų viduje buvę statiniai.  

Bilieto kaina 7,5 EUR